2001-aisiais kino teatrus pasiekęs filmas ne tik pakeitė populiariąją kultūrą, bet ir pradėjo vieną pelningiausių bei mylimiausių franšizių kino istorijoje. Nors šiandien sunku įsivaizduoti kitokį burtininkų pasaulį, jo kūrimo pradžia buvo kupina iššūkių, techninių kliūčių ir netikėtumų. Režisierius Chrisas Columbusas jautė didžiulį spaudimą – juk reikėjo nenuvilti milijonų skaitytojų, kurie jau turėjo savo viziją, kaip turi atrodyti magijos mokykla, pagrindiniai herojai ir stebuklingi padarai. Tačiau už blizgančio galutinio rezultato, kurį matome ekrane, slepiasi daugybė nematytų kadrų, atšauktų idėjų ir stebėtinų faktų, liudijančių apie milžiniškas kūrybinės komandos pastangas. Nuo tikrų pelėdų dresavimo, sudėtingų dekoracijų statybų iki netikėtų aktorių alergijų – šio kūrinio atsiradimo užkulisiai yra ne ką mažiau magiški ir intriguojantys nei pats knygos siužetas.
Aktorių atrankos labirintai ir griežtos autorės taisyklės
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė filmo kūrėjai, buvo rasti tobulus aktorius trims pagrindiniams vaidmenims. J.K. Rowling, knygų serijos autorė, turėjo vieną labai griežtą sąlygą: visi aktoriai privalo būti britai arba airiai. Ši taisyklė buvo taikoma taip griežtai, kad net pasaulinio garso žvaigždėms teko ištarti „ne“.
- Robin Williams kaip Hagridas: Legendinis Holivudo aktorius Robinas Williamsas buvo didžiulis knygų serijos gerbėjas ir pats asmeniškai paskambino režisieriui Chrisui Columbusui, prašydamas leisti jam suvaidinti Rubėjų Hagridą. Nors jis buvo pasiruošęs vaidinti net be jokio honoraro, jo kandidatūra buvo atmesta būtent dėl to, kad jis buvo amerikietis. Vaidmuo galiausiai atiteko Robbie Coltrane’ui, kuris, beje, buvo asmeninis J.K. Rowling pasirinkimas.
- Danielio Radcliffe’o atradimas: Rasti berniuką, kuris įkūnytų pagrindinį herojų, atrodė beveik neįmanoma misija. Peržiūrėjęs tūkstančius kandidatų, režisierius buvo praradęs viltį, kol atsitiktinai nepamatė Danielio Radcliffe’o BBC televizijos filme „Deividas Koperfildas“. Režisierius iškart suprato radęs tai, ko ieškojo, tačiau Danielio tėvai iš pradžių atmetė pasiūlymą baimindamiesi, kad filmavimai Los Andžele (kaip iš pradžių buvo planuota) pernelyg sutrikdys vaiko gyvenimą. Sutartis buvo pasirašyta tik tada, kai studija sutiko visą filmavimo procesą perkelti į Jungtinę Karalystę.
- Rupertas Grintas ir repo vaizdo įrašas: Norėdamas gauti Ronio Vizlio vaidmenį, dešimtmetis Rupertas Grintas nesiuntė tradicinio motyvacinio laiško. Vietoj to jis nufilmavo save apsirengusį moteriškais drabužiais ir repuojantį apie tai, kaip stipriai jis nori šio vaidmens. Šis originalus požiūris iškart sužavėjo atrankos režisierius.
Fizinės dekoracijos ir realaus maisto katastrofa Didžiojoje salėje
Šiandieniniame kine didžioji dalis aplinkos sukuriama kompiuterinės grafikos pagalba, tačiau 2000-aisiais ir 2001-aisiais praktiniai efektai vis dar buvo kino industrijos karaliai. Hogvartso pilis buvo kuriama iš daugybės skirtingų realių lokacijų Jungtinėje Karalystėje, įskaitant Alniko pilį, Glosterio katedrą bei Oksfordo universiteto patalpas. Tačiau pats įspūdingiausias setas buvo Didžioji salė, pastatyta „Leavesden“ kino studijoje.
Kuriant pirmąjį filmą režisierius norėjo maksimalaus autentiškumo. Didžiojoje salėje ant stalų esantis maistas iš pradžių buvo visiškai tikras. Stalai buvo nukrauti kepta mėsa, dešrelėmis, bulvėmis ir įvairiausiais desertais. Tačiau filmavimai truko ne vieną dieną, o po karštais studijos prožektoriais maistas pradėjo greitai gesti. Po kelių dienų salėje pasklido toks nepakeliamas pūvančio maisto kvapas, kad aktoriams darėsi bloga. Ši klaida išmokė kūrėjus pamoką – vėlesniuose filmuose dauguma maisto buvo meistriškai pagamintos iš dervos ir plastiko atlietos kopijos.
Skraidančių žvakių pavojus
Dar vienas netikėtas iššūkis Didžiojoje salėje buvo garsiosios „skraidančios“ žvakės. Nors filme jos atrodo kaip magija, realybėje tai buvo šimtai tikrų, degančių žvakių, kurios buvo pakabintos palubėje naudojant plonus, permatomus volframo laidus. Mechanizmas judino laidus aukštyn ir žemyn, kad sukurtų sklandymo ore iliuziją. Deja, žvakių liepsnos kaitino laidus, ir galiausiai šie pradėjo trūkinėti. Degančios žvakės ėmė kristi ant stalų ir aktorių, sukeldamos realų gaisro pavojų. Po šio incidento kūrėjai nusprendė atsisakyti tikrų žvakių ir šį efektą galutinėje versijoje visiškai pakeitė kompiuterine grafika.
Praktiniai efektai, kaukės ir magiškų padarų anatomija
Filme gausu įvairiausių stebuklingų padarų, ir dauguma jų pirmojoje dalyje buvo realūs fiziniai modeliai, o ne pikseliai ekrane. Animatronikos departamentas įdėjo tūkstančius valandų darbo, kad sukurtų padarus, kurie atrodytų kuo tikroviškiau.
- Trijų galvų šuo Pūkelis: Nors kai kuriose scenose buvo naudojama kompiuterinė grafika, filmavimo aikštelėje aktoriai iš tiesų turėjo sąveikauti su milžiniška mechanine trijų galvų šuns letena ir dalimi kūno. Mechanizmas buvo toks didelis ir galingas, kad jį valdyti reikėjo kelių žmonių komandos.
- Gringotso banko goblinai: Banko scenoje matomi goblinai reikalavo milžiniškų pastangų. Kiekvienam goblinui suvaidinti buvo pasamdyti atskiri aktoriai, o kiekvieno iš jų grimas ir kaukių klijavimas kasdien užtrukdavo apie keturias valandas. Jų veidai buvo sukurti naudojant sudėtingus silikoninius protezus, atspindinčius skirtingus veido bruožus ir charakterius.
- Laiškus nešančios pelėdos: Vienas įspūdingiausių faktų yra tas, kad filmo kūrėjai dresavo tikras pelėdas, kad šios galėtų nešioti laiškus snapuose. Nors kai kurios pelėdos, pavyzdžiui, masinėje laiško pristatymo scenoje, buvo skaitmeninės, daugelis priartintų kadrų buvo nufilmuoti su tikrais paukščiais. Prireikė beveik šešių mėnesių, kol paukščiai išmoko paimti voką ir jį nunešti į nurodytą vietą.
Fizinės aktorių problemos: lęšiai ir alergijos
Knygų gerbėjai puikiai žino, kad pagrindinis veikėjas turi žalias akis, kokias turėjo jo motina, ir netvarkingus plaukus. Visgi, kai žiūrime filmą, matome Danielį Radcliffe’ą su jo natūraliomis mėlynomis akimis. Taip atsitiko dėl labai praktiškos priežasties. Kūrėjai iš pradžių bandė naudoti žalius kontaktinius lęšius, tačiau paaiškėjo, kad Danielis turi stiprią alergiją lęšiams – jo akys ištindavo, parausdavo ir keldavo nepakeliamą skausmą. Režisierius paskambino autorei J.K. Rowling ir paklausė, ar žalios akys yra absoliučiai būtinos siužetui. Autorė atsakė, kad svarbiausia, jog jo akys būtų vizualiai panašios į aktorės, kuri vaidins jo motiną, o spalva nėra esminė. Taip buvo atsisakyta kontaktinių lęšių.
Panaši istorija nutiko ir su Emma Watson, kuri vaidino Hermioną. Knygose Hermiona aprašoma su dideliais priekiniais dantimis. Pirmojoje scenoje, kuri buvo nufilmuota filme (kai jie grįžta namo traukiniu), Emma iš tiesų dėvi dirbtinius dantis. Tačiau režisierius greitai suprato, kad mergaitei su jais kalbėti yra pernelyg sunku ir nepatogu, todėl po vienos nufilmuotos scenos dirbtinių dantų buvo atsisakyta visam likusiam franšizės laikui.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Kodėl filmo pavadinimas skiriasi JAV ir Europos rinkose?
Knyga ir filmas Jungtinėje Karalystėje bei daugelyje kitų šalių vadinasi „Harry Potter and the Philosopher’s Stone“ (Išminties akmuo). Tačiau JAV leidėjai nusprendė, kad žodis „filosofijos“ amerikiečių vaikams skambės per daug nuobodžiai, todėl pavadinimas buvo pakeistas į „Sorcerer’s Stone“ (Burtininko akmuo). Dėl šios priežasties kiekviena filmo scena, kurioje minimas akmuo, turėjo būti filmuojama du kartus, aktoriams ištariant skirtingus žodžius.
Kiek tikrų laiškų buvo panaudota scenoje Durslių namuose?
Scenai, kurioje laiškai tiesiog užplūsta Durslių namus per židinį ir pašto dėžutę, kūrėjai atspausdino daugiau nei 10 000 tikrų laiškų vokų. Iš pradžių laiškai buvo per sunkūs, kad skraidytų ore, todėl rekvizito komandai teko atspausdinti tūkstančius naujų laiškų ant specialaus, ypač lengvo popieriaus.
Ar aktorius Alanas Rickmanas iš anksto žinojo savo personažo likimą?
Taip. Alanas Rickmanas, vaidinęs profesorių Sneipą, buvo vienintelis aktorius visoje filmavimo aikštelėje, kuris žinojo paslaptis apie savo personažą dar gerokai prieš pasirodant paskutinėms knygoms. J.K. Rowling asmeniškai jam papasakojo apie tikruosius Sneipo motyvus ir jo jausmus Lilei, kad aktorius galėtų tiksliai perteikti personažo gylį ir dvilypumą jau pirmajame filme.
Kas yra filmo kompozitorius ir kodėl muzika tapo tokia ikoniška?
Garso takelį sukūrė legendinis Holivudo kompozitorius Johnas Williamsas. Jo sukurtas „Hedvigos motyvas“ (Hedwig’s Theme) iš pradžių buvo parašytas tik filmo anonsui (treileriui), tačiau kūrinys taip patiko režisieriui ir prodiuseriams, kad buvo nuspręsta jį paversti pagrindine visos serijos muzikine tema.
Nematytos iškirstos scenos ir alternatyvūs siužeto vingiai
Kino teatrų ekranuose matome kruopščiai sumontuotą versiją, tačiau pirmojo filmo kūrimo procese buvo nufilmuota kur kas daugiau medžiagos, kuri niekada nepateko į oficialų kino teatro leidimą. Vienas didžiausių praradimų gerbėjams buvo visiškas poltergeisto Pyvso iškarpymas iš filmo. Legendinis britų komikas Rikas Mayallas buvo nusamdytas vaidinti šį chaosą keliantį Hogvartso vaiduoklį. Jis net kelias savaites praleido filmavimo aikštelėje, ir buvo nufilmuota daugybė scenų su juo. Rikas Mayallas buvo toks juokingas, kad vaikai aktoriai nuolatos nesulaikydavo juoko, sugadindami dublius. Deja, po montažo režisierius suprato, kad Pyvsas neprisideda prie pagrindinės siužeto linijos plėtojimo, o filmo trukmė jau buvo per ilga. Visos scenos su šiuo personažu buvo ištrintos, o vaizdo įrašai iki šiol nėra oficialiai viešai išleisti jokiuose DVD prieduose.
Be Pyvso, žiūrovai neteko ir kitų įdomių detalių, kurios buvo knygoje, bet nepateko į finalinį filmą. Pavyzdžiui, ilga ir sudėtinga Sneipo sukurta nuodų ir gėrimų mįslė, kurią Hermiona išsprendžia artėjant prie Išminties akmens. Ši scena taip pat buvo pradėta kurti ir planuota nufilmuoti, tačiau prodiuseriai nusprendė, kad filmo kulminacija turi išlikti dinamiška ir greita, o loginės mįslės sprendimas pernelyg sulėtintų veiksmą. Nepaisant to, filmo kūrėjų paliktos užuominos ir detaliai apgalvoti sprendimai, vizualiniai elementai bei neįtikėtinas dėmesys net menkiausioms smulkmenoms pavertė šį kūrinį neblėstančia klasika, kurią norisi peržiūrėti vėl ir vėl, kaskart atrandant kažką naujo.
