Beveik kiekvienas lietuvis, paklaustas apie žinomiausią vaikystės dainelę, nedvejodamas paminėtų kūrinį apie du gaidelius, kūlusius baltus žirnius. Tai bene pati populiariausia ir dažniausiai atliekama lietuvių liaudies daina, perduodama iš kartos į kartą. Nuo pat mažumės darželiuose, mokyklose ar tiesiog namuose močiučių ir tėvų dainuojami posmai atrodo tokie įprasti ir natūralūs, kad retas susimąsto apie gilesnę jų prasmę, kilmę ar tikrąjį ilgį. Visi puikiai žinome, kaip po gaidelių darbo vištelės malė, oželis vandenį nešė, o saulutė su mėnuliu rūpinosi pietų ruošimu ir stalo padengimu. Tačiau tautosakos tyrinėtojai, lingvistai ir senųjų archyvų darbuotojai atskleidžia intriguojantį bei daugeliui netikėtą faktą: tai, ką mes dainuojame šiandien, yra tik maža, smarkiai redaguota ir prie šiuolaikinių vaikų poreikių pritaikyta originalaus liaudies kūrinio versija.
Tikrieji, senuosiuose Lietuvos kaimuose skambėję šios dainos žodžiai slepia ne tik kur kas platesnį gyvūnų, paukščių ir gamtos reiškinių pasaulį, bet ir senosios lietuvių mitologijos reliktus. Kai kuriuose regionuose užrašytos dainos versijos yra gerokai ilgesnės, turinčios tamsesnių, kartais net makabriškų atspalvių, kurie be jokių pagražinimų atspindėjo tuometinę agrarinę buitį, griežtus gamtos dėsnius ir sunkią kasdienybę. Gilinantis į autentiškus XIX amžiaus ar dar senesnius dainynus, galima atrasti ištisus prarastus posmus, kurie iš esmės keičia šio nekalto vaikiško kūrinio suvokimą. Todėl verta leistis į kelionę po gilius lietuvių tautosakos klodus ir sužinoti, kokios paslaptys slypi už visiems iki skausmo gerai žinomo melodijos motyvo.
Tautosakos rinkėjai, dar XIX amžiuje keliavę per atokias sodybas ir fiksavę gyvąją žodinę tradiciją, savo užrašuose paliko stebėtinai daug šio kūrinio variantų. Tai liudija, kad daina nebuvo statiška – ji nuolat evoliucionavo, prisitaikydama prie konkretaus kaimo ar net konkrečios šeimos gyvenimo būdo. Nors šiandien mes ją laikome išskirtinai vaikiška lopsine ar žaidinimu, anksčiau ji atliko kur kas platesnę socialinę ir kultūrinę funkciją.
Kaip susiformavo mylimiausia lietuvių liaudies daina ir jos motyvai
Lietuvių liaudies dainos – tai ne tik pramoga ar laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir savotiškas istorijos, pasaulėžiūros bei kasdienių ūkio darbų metraštis. Dainos apie gyvūnus, imituojančius žmonių darbus, priklauso senajam pasakojamųjų dainų žanrui, kuris buvo plačiai paplitęs visoje Rytų ir Šiaurės Europoje. Jose dažniausiai atsispindi valstiečių buitis: žemdirbystė, gyvulininkystė, maisto ruošimas, drabužių siuvimas ir amatai. Kūrinys apie gaidelius ir kitus sodybos gyventojus iš pradžių nebuvo skirtas vien tik vaikams linksminti. Tai buvo bendruomeninė, kartais net darbo metu atliekama daina, siekiant praskaidrinti rutiną, palaikyti darbo ritmą ir perduoti tam tikras moralines bei buitines žinias jaunajai kartai.
Šioje dainoje užkoduotas pasikartojantis, vadinamasis grandininis veiksmas yra labai būdingas archajiškajai tautosakai. Kiekvienas dainoje minimas gyvūnas atlieka tam tikrą labai specifinę užduotį, kuri prisideda prie bendro tikslo – duonos, pyrago ar kasdienių pietų paruošimo. Senovės lietuviams tai simbolizavo sotumą, gerovę, sėkmingą derliaus nuėmimą ir bendruomeniškumą. Žirnių kūlimas – sunkus, daug ištvermės reikalaujantis fizinis darbas, kurį atlikdavo vyrai (dainoje juos simbolizuoja gaidžiai), o malimas girnomis – sunkus, bet tradiciškai moterų atliekamas darbas (vaizduojamas per vištelių personažus). Tokiu būdu dainos tekstas puikiai atspindi tradicinį, patriarchalinį darbų pasidalijimą kaimo sodyboje.
Dainos ritmika taip pat nėra atsitiktinė. Trumpi, aiškūs, ritmingi posmai padėdavo sinchronizuoti judesius dirbant fizinius darbus. Pavyzdžiui, spragilų smūgiai kulant žirnius ar javus puikiai atitinka dainos skiemenų kirčiavimą. Tai paaiškina, kodėl kūrinys toks įsimintinas ir lengvai perprantamas net ir patiems mažiausiems klausytojams.
Pilna versija: ką slepia tautosakos archyvai ir senieji dainynai?
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose, fonotekose ir senuosiuose leidiniuose saugoma dešimtys, o gal net šimtai skirtingų šios dainos variacijų, kurios buvo užrašytos skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose. Standartinėje, šiandieninėje versijoje viskas baigiasi linksmai ir šviesiai: saulutė išverda, mėnulėlis iškepa, ir visi draugiškai vaišinasi pyragu, gražiu kaip ragas. Tačiau originaliuose, netaisytuose tekstuose veiksmas tęsiasi toliau, įtraukiant ne tik sodybos gyvulius, bet ir laukinius miško žvėris, paukščius ir netgi atšiaurius, nevaldomus gamtos reiškinius.
Pavyzdžiui, kai kuriuose autentiškuose užrašuose minimos ne tik vištos ir vandenį nešantis ožys, bet ir kiaulės, kurios malkas skaldė, avinėliai, kurie krosnį didžiulę kūreno, ar net lapės, kurios slampinėjo aplinkui ir galiausiai bandė pasiglemžti iškeptą gardų pyragą. Dar įdomiau ir galbūt šokiruojančiai skamba tai, kad senosiose versijose pabaiga toli gražu ne visada būdavo laiminga ir harmoninga. Būdavo posmų, kuriuose gaidelis, prastai atlikęs savo darbą ar tiesiog pasibaigus ūkio ciklui, atsiduria ant šeimininko stalo kaip pagrindinis šventinis patiekalas. Taip pat neretai pasitaiko motyvų apie vilką, kuris, išgirdęs didžiulį triukšmą sodyboje, atbėga iš miško, išgąsdina visus gyvulius ir sujaukia visą žvėrelių darbą. Tokie, atrodytų, žiaurūs siužeto posūkiai anuometinius vaikus tiesiogiai mokė apie realius, o ne išgalvotus gyvenimo pavojus ir tai, kad gamtoje nuolat galioja griežti išlikimo dėsniai.
Regioniniai dainos tekstų skirtumai ir tarmybės
Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas – Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkija – turėjo savo unikalias šio tautosakos kūrinio versijas. Žemaitijoje dainoje atsiranda sunkūs žemaitiški žodžiai, o vietoje pyrago dažniau kepama duona arba verdama košė. Dzūkijoje, kur liaudies dainos visada pasižymėjo ypatingu lyriškumu ir jautrumu, į dainą įtraukiami raudų elementai – gaidelis gali būti apraudamas, jei jam atsitinka nelaimė dirbant. Suvalkijoje, pasižymėjusioje turtingais ir tvarkingais ūkiais, dainos tekstas labiausiai orientuotas į turto kaupimą, todėl gyvūnų atliekami darbai yra susiję ne tik su maistu, bet ir su linų apdirbimu, audimu bei verpimu.
Netikėti gyvūnų vaidmenys autentiškuose tekstuose
Be pagrindinių visiems puikiai žinomų personažų, pilnuose archyviniuose tekstuose gausu kitų gyvūnų, kurie atlieka labai specifines ir kartais netikėtas funkcijas. Štai keli pavyzdžiai, kuriuos galima rasti archyvuose:
- Šarkos ir varnos: Jos dažniausiai apibūdinamos kaip miško pleputės, kurios niekada nepadeda dirbti, o tik trukdo kitiems, nešiodamos apkalbas po visą kaimą ir keldamos bereikalingą triukšmą.
- Kiaulė: Nors šiuolaikinėse moderniose vaikų knygelėse ji vaizduojama retai, senojoje dainos versijoje kiaulė dažnai verpė siūlus, audė drobes arba knyslėmis kasė šaknis dideliam pietų stalui.
- Pelėda: Naktinis paukštis, kuris senojoje versijoje sėdėjo palėpėje ir siuvo marškinius, simbolizuodamas išmintį, susikaupimą, bet kartu ir tamsiosios paros mistiką bei ramybę.
- Meška: Kartais ji atkeliauja iš gilaus miško ir savo didele jėga padeda malti kietus miltus arba sukti sunkias girnas, taip parodant didingą žmogaus, ūkio ir laukinės gamtos santykį.
- Žirgelis (arklys): Dažnai minimas kaip tas, kuris vežė visą derlių į turgų arba į didelį malūną, pabrėžiant jo svarbą žemdirbio gyvenime.
Paslėpta prasmė ir dangaus kūnų mitologinis kodas
Viena iš labiausiai intriguojančių, net ir šiuolaikinius mokslininkus stebinančių dainelės detalių – dangaus kūnų įsitraukimas į paprastus ūkio darbus. Kodėl dainuojama, kad saulė virė, o mėnuo kepė? Ar tai nėra tiesiog graži, nieko nereiškianti vaikiška fantazija? Tikrai ne. Tai – gilus, tūkstantmečius menantis baltiškosios mitologijos atspindys.
Senovės lietuvių pasaulėvokoje Saulė ir Mėnulis buvo ne šiaip dangaus kūnai, o dieviškos esybės, dangaus šeimos nariai, tautosakoje dažnai vaizduojami kaip vyras ir žmona. Jų tiesioginis dalyvavimas ruošiant maistą gyvūnams ir žmonėms rodo sakralų gamtos ir kosmoso ryšį su žmogaus buitimi. Kasdieniai valstiečio darbai buvo suvokiami kaip didžiosios kosminės tvarkos dalis, kurioje lygiateisiais partneriais dalyvauja net aukščiausios dievybės. Be to, baltų mitologijoje gaidys yra ypatingas paukštis – jis laikomas šviesos šaukliu, saulės pranašu, kuris savo giedojimu nuveja tamsos jėgas ir prikelia pasaulį naujai dienai. Todėl tai, kad gaidžiai pradeda visą dainos darbų ciklą, o saulė jį užbaigia, sukuria tobulą mitologinį ratą.
Kodėl laikui bėgant dainos žodžiai keitėsi ir trumpėjo?
Žinant šią turtingą kūrinio istoriją, natūralu kilti klausimui: kodėl mes netekome tų spalvingų, ilgų, įdomių ir kartais šiurpių posmų? Atsakymas iš dalies slypi tautosakos evoliucijoje, bet dar labiau – kryptinguose pedagoginiuose tiksluose. XX amžiaus pradžioje ir ypač viduryje, pradėjus masiškai leisti spausdintas knygas vaikams, kuriant darželių sistemą ir formuojantis ankstyvajam ikimokykliniam ugdymui, liaudies dainos buvo pradėtos smarkiai cenzūruoti.
Dainynų sudarytojai ir vaikų literatūros redaktoriai atrinkdavo tik tas dainų dalis, kurios atrodė pačios šviesiausios, pozityviausios, neturinčios dviprasmybių ir lengviausiai įsimenamos mažiems vaikams. Buvo griežtai atsisakyta bet kokių, net ir menkiausių užuominų į smurtą (pavyzdžiui, gaidelio pjovimą ir virimą), mirtį, nelaimes ar miško žvėrių keliamus pavojus. Taip pat buvo išbraukiami archajiški, šiuolaikiniam miestiečių vaikui sunkiai suprantami žodžiai, įrankių pavadinimai bei ūkio veiksmai. Toks tautosakos tekstų „suglotninimas“ ir „nupoliravimas“ neabejotinai padarė kūrinį patrauklų, universalų ir lengvai dainuojamą, tačiau kartu neatšaukiamai atėmė dalį jo autentiško, laukinio žavesio. Iš plataus epo daina tapo tiesiog linksma, neįpareigojančia skaičiuote ir žaidimu, o ne giliu pasakojimu apie sudėtingą gyvenimo ir mirties ciklą kaimo sodyboje.
Be to, žodinė tradicija pati savaime turi savybę bėgant dešimtmečiams trumpėti. Kai daina daugybę kartų perduodama iš lūpų į lūpas be patikimo rašytinio teksto, žmonės natūraliai linkę atsiminti tik pačius ritmiškiausius, labiausiai pasikartojančius ir emociškai šilčiausius posmus. Gaidelių kūlimas lauke ir saulutės virimas buvo būtent tie vaizdiniai, kurie geriausiai įsitvirtino tautos kolektyvinėje atmintyje ir išliko iki mūsų dienų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siekiant dar geriau suprasti šios dainos fenomeną ir paneigti sklandančius mitus, verta detaliai aptarti dažniausiai skaitytojams ir tautosakos mėgėjams kylančius klausimus apie šį ikonišką kūrinį.
- Ar ši dainelė turi konkretų autorių arba kompozitorių? Ne, tai yra tradicinė, anoniminė lietuvių liaudies daina. Jos tekstas ir melodija formavosi bei keitėsi šimtmečius, o skirtinguose regionuose egzistuoja įvairūs jos variantai. Nėra vieno asmens, kuriam būtų galima priskirti šio teksto ar melodijos autorystę.
- Kada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo užrašyti šios dainos žodžiai? Pirmieji rašytiniai šios dainos ar jos atskirų fragmentų paminėjimai randami XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios tautosakininkų, tokių kaip broliai Antanas ir Jonas Juškos ar daktaras Jonas Basanavičius, surinktuose bei išleistuose dainynuose. Tačiau žodinėje kaimo tradicijoje daina be jokių abejonių gyvavo gerokai anksčiau, galbūt net kelis šimtmečius.
- Ar kitose Europos šalyse yra panašių, analogiškų kūrinių? Taip, dainos ir pasakos, kuriose įvairūs gyvūnai sužmoginami ir atlieka žmogaus ūkio darbus, yra plačiai paplitusios visoje Europoje. Pavyzdžiui, slavų ir germanų tautosakoje labai gausu vadinamųjų „grandininių“ dainų, kur veiksmas logiškai seka vienas po kito. Tačiau dangaus kūnų (Saulės ir Mėnulio) tiesioginis įtraukimas į paprastus buitinius darbus yra gana unikalus, išskirtinai baltiškas bruožas.
- Kur šiuo metu galima rasti pilną, originalų ir necenzūruotą dainos tekstą? Autentiškas, išsamias ir visiškai neredaguotas šio kūrinio versijas galima rasti akademiniuose mokslo leidiniuose, pavyzdžiui, daugiatomiame „Lietuvių liaudies dainynas“ rinkinyje. Taip pat skaitmeniniuose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto internetiniuose archyvuose, kurie yra atviri plačiajai visuomenei.
- Kaip cenzūra paveikė kitas žinomas lietuvių liaudies vaikų dainas? Panašus likimas ištiko daugelį kūrinių. Dainos, pasakos ir lopšinės buvo sistemingai trumpinamos, išmetant mirties, bado ar ligų motyvus, paliekant tik pedagogiškai „saugų“ turinį, kuris nevaikytų baimės vaikams.
- Kokio amžiaus vaikams ar žmonėms ši daina buvo skirta iš pradžių? Nors dabar ji skirta išimtinai kūdikiams ir darželinukams, senovėje tai buvo universali daina, kurią dainuodavo ir suaugusieji dirbdami, ir vyresni vaikai, prižiūrėdami mažesnius brolius bei seseris ar ganydami gyvulius laukuose.
Gyva tradicija ir folkloras šiuolaikinėje kultūroje
Nors šiandieninė visuomenė sparčiai modernėja, urbanizuojasi ir tolsta nuo senojo kaimo gyvenimo būdo, senosios liaudies dainos atranda naujų, kūrybiškų būdų išlikti aktualios. Šiuolaikiniai folkloro ansambliai, neo-folkloro grupės ir net elektroninės muzikos kūrėjai vis dažniau atsigręžia į autentiškus archyvus, ieškodami tų pamirštų, netikėtų ir visuomenei „nepatogių“ dainų žodžių. Jie puikiai supranta, kad tikrieji, nepagražinti tekstai turi kur kas daugiau gylio, natūralaus dramatizmo ir neįprastos energetikos nei visiems žinomos, populiariosios ir sušvelnintos vaikų versijos.
Naujam gyvenimui prikelti senieji dainų posmai vis dažniau skamba modernios muzikos festivaliuose, kur jaunosios kartos atstovai su didele nuostaba atranda, jog jų nekalta vaikystės dainelė iš tiesų yra sudėtingas, tamsus ir daugiaprasmis epas apie gamtos, žmogaus ir kosmoso sąveiką. Tai skatina žmones aktyviau domėtis savo tapatybe, giliausiomis šaknimis, studijuoti protėvių pasaulėžiūrą ir vertinti folklorą ne tik kaip apdulkėjusią muziejinę vertybę, bet kaip gyvą, pulsuojantį, nuolat kintantį ir stebinti gebantį kultūros reiškinį, kuris lengvai randa atgarsį net ir XXI amžiaus žmogaus širdyje.
Mokslininkų ir tautosakos entuziastų nuolat atliekamas sunkus darbas skaitmenizuojant senuosius, trapius garso įrašus bei rankraščius leidžia kiekvienam norinčiam bet kada prisiliesti prie pirminių šaltinių iš savo namų. Inovatyvios edukacinės programos mokyklose ir darželiuose po truputį, drąsiau pradeda įtraukti ir ilgesnes, archajiškesnes populiarių dainų versijas, taip plečiant jaunosios kartos akiratį ir lavinant jų vaizduotę. Supratimas, kad po paprastais žodžiais slypi ilgų šimtmečių istorija, senovės lietuvių išmintis ir pagarba gamtai, paverčia net ir patį paprasčiausią, kasdienį žirnių kūlimo motyvą be galo vertingu, neįkainojamu mūsų tautinio kultūrinio paveldo deimantu.
