Pomidorų auginimas atvirame lauke yra vienas didžiausių iššūkių, bet kartu ir vienas maloniausių procesų kiekvienam sodininkui. Skirtingai nei šiltnamyje, lauke augantys pomidorai yra visiškai priklausomi nuo gamtos kaprizų – temperatūrų svyravimų, kritulių kiekio ir vėjo. Vis dėlto, daugelis daržininkų teigia, kad saulės atokaitoje ir gryname ore sunokę pomidorai pasižymi kur kas turtingesniu, intensyvesniu skoniu ir tvirtesne tekstūra. Kad sunkus pavasarinis darbas nenueitų perniek, o vasaros pabaigoje galėtumėte džiaugtis gausiu, sveiku ir spalvingu derliumi, būtina tiksliai žinoti, kada ir kaip perkelti pomidorų daigus į nuolatinę augimo vietą. Tinkamo laiko parinkimas yra esminis faktorius, lemiantis augalo prigijimą, tolesnį jo vystymąsi ir atsparumą įvairioms ligoms.
Lietuvos klimatas yra gana permainingas, todėl aklai pasikliauti vien nustatyta data kalendoriuje griežtai negalima. Pavasarinės šalnos kartais užklumpa net ir gegužės pabaigoje ar birželio pirmojoje pusėje. Todėl tikroji sėkmės paslaptis slypi atidžiame gamtos stebėjime, dirvos temperatūros matavime bei tinkamame pačių daigų paruošime. Šiame išsamiame giduose detaliai aptarsime visus svarbiausius aspektus, kurie padės jums priimti teisingus sprendimus, išvengti populiariausių klaidų ir sukurti pačias optimaliausias sąlygas savo daržovėms klestėti atvirame grunte.
Optimalus laikas: temperatūros ir gamtos ženklų svarba
Dažniausia pradedančiųjų sodininkų klaida – per ankstyvas pomidorų sodinimas į atvirą gruntą. Nors gegužės saulė dienomis jau gali šildyti labai maloniai, naktys dažniausiai išlieka pernelyg šaltos tokiems šilumamėgiams augalams. Pomidorai istoriškai yra kilę iš Pietų Amerikos, todėl net ir trumpalaikės žemos temperatūros jiems sukelia didžiulį stresą. Jei oro temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių šilumos, augalo augimas visiškai sustoja, šaknys nustoja savintis fosforą iš žemės, todėl apatinė lapų pusė ir stiebai gali įgauti ryškų violetinį ar melsvą atspalvį. Dar pavojingesnės yra nakties šalnos – net ir minimalus minusas gali negrįžtamai sunaikinti gležnus, su meile augintus daigus.
Sodinant pomidorus lauke, pati svarbiausia taisyklė yra sulaukti momento, kai negrįžtamai praeina pavasarinių šalnų pavojus. Lietuvoje šis saugus laikotarpis paprastai sutampa su gegužės pabaiga arba birželio pirmuoju dešimtadieniu. Tačiau skaičiai tėra bendras orientyras. Kur kas patikimesnis rodiklis yra reali dirvožemio temperatūra jūsų darže. Prieš pradedant sodinti pomidorus, žemė 10-15 centimetrų gylyje turi būti pastoviai įšilusi bent iki 12-14 laipsnių šilumos.
Sodininkai praktikantai dažnai stebi ir fenologinius gamtos ženklus. Ilgametė senolių išmintis byloja, kad pomidorus lauke saugu sodinti, kai sode pradeda masiškai žydėti paprastosios alyvos, ievos jau būna visiškai nužydėjusios, o ąžuolai išskleidžia savo lapus. Šie natūralūs gamtos indikatoriai aiškiai rodo, kad dirva jau pakankamai įšilo ir didelės, pražūtingos šalnos yra labai mažai tikėtinos. Visgi, modernus sodininkas visada privalo sekti ir ilgalaikes orų prognozes bei, esant menkiausiai rizikai, po ranka turėti paruoštos agroplėvelės ar kitų dengiamųjų medžiagų daigų apsaugai nakties metu.
Kaip tinkamai paruošti dirvožemį atvirame lauke
Pomidorai yra gana reiklūs dirvožemiui maistinių medžiagų prasme, todėl augimo vietos paruošimas atvirame lauke reikalauja ypatingo sodininko dėmesio. Jie geriausiai ir sveikiausiai auga saulėtose, nuo šaltų bei gūsingų šiaurės vėjų apsaugotose vietose. Parenkant vietą, būtina griežtai atsižvelgti į sėjomainos taisykles. Niekada nesodinkite pomidorų ten, kur praėjusiais metais augo bulvės, paprikos, baklažanai ar kiti bulvinių šeimos augalai. Tai drastiškai padidina riziką jau sezono pradžioje užsikrėsti fitoftoroze (pomidorų maru) ir kitomis bendromis grybelinėmis bei virusinėmis ligomis. Patys geriausi priešsėliai pomidorams yra ankštinės daržovės, visų rūšių kopūstai, agurkai, svogūnai ir įvairūs šakniavaisiai.
Idealu, jei žemę pomidorams pavyko paruošti dar iš rudens – giliai sukasėte ir gausiai patręšėte kokybiškomis organinėmis trąšomis, pavyzdžiui, perpuvusiu galvijų mėšlu ar subrendusiu kompostu. Tačiau jei to nepadarėte, pavasarį dar tikrai ne vėlu imtis veiksmų. Likus maždaug dviem ar trims savaitėms iki planuojamo sodinimo, dirvą reikėtų kruopščiai supurenti ir praturtinti maistinėmis medžiagomis. Pomidorams ypač svarbus yra kalis ir fosforas, kurie atsakingi už stiprios šaknų sistemos vystymąsi, gausų žiedų formavimąsi, vaisių mezgimą ir galiausiai – jų saldų skonį.
- Dirvos pH subalansavimas: Pomidorai natūraliai mėgsta silpnai rūgštų arba visiškai neutralų dirvožemį (pH svyruojantis nuo 6,0 iki 6,8). Jei jūsų sodo dirva yra per rūgšti, rudenį arba ankstyvą pavasarį ją būtina kalkinti naudojant dolomitmilčius ar gesintas kalkes.
- Tinkama žemės struktūra: Žemė privalo būti puri, pralaidi orui ir ypač vandeniui. Sunkiose, suspaustose molio dirvose pomidorų šaknys tiesiog dūsta drėgmės pertekliuje, todėl į tokią žemę verta gausiai įmaišyti rupaus smėlio, neutralizuotų durpių ar perpuvusių lapų.
- Tręšimas pačio sodinimo metu: Į kiekvieną paruoštą sodinimo duobutę labai rekomenduojama įberti didelę saują natūralių medžio pelenų ir šiek tiek aukštos kokybės komposto. Tai suteiks jaunam augalui puikų ir saugų startą. Pelenai ne tik aprūpins gyvybiškai svarbiu kaliu bei mikroelementais, bet ir padės efektyviai išvengti kai kurių grybelinių šaknų ligų.
Daigų grūdinimas: būtinas žingsnis prieš sodinimą
Net jei atidžiai pasirinkote idealų laiką kalendoriuje ir tiesiog tobulai paruošėte dirvožemį, sodinimas atvirame lauke gali baigtis visiška nesėkme, jei jūsų atsargiai puoselėti daigai nebus tinkamai užgrūdinti. Kambaryje ant palangės ar maloniai šildomame šiltnamyje augę pomidorų daigai yra pripratę prie visiškai pastovios šilumos, tolygios drėgmės ir gerokai silpnesnės, per stiklą filtruotos saulės šviesos. Staiga perkelti juos į atvirą lauką, kur negailestingai spigina tiesioginiai saulės spinduliai, pučia žvarbokas vėjas ir drastiškai svyruoja dienos bei nakties temperatūros, reiškia pasmerkti juos stipriam stresui. Neparuošti augalai labai greitai nudegs lapus, nustos augti ar net visiškai žus.
Daigų grūdinimo procesą reikėtų pradėti iš anksto, likus maždaug 10-14 dienų iki numatyto jų persodinimo į nuolatinę vietą sode. Grūdinimas privalo būti laipsniškas ir kantrus. Pirmosiomis dienomis išneškite daigų dėžutes į lauką tik pačiomis šilčiausiomis dienos valandomis (pradžiai pakaks vos 1-2 valandų) ir būtinai pastatykite juos pusiau pavėsyje, apsaugotoje nuo skersvėjų bei tiesioginio vėjo vietoje. Griežtai venkite tiesioginių, agresyvių vidurdienio saulės spindulių, kurie gali per pusvalandį nudeginti trapius augalo lapelius.
Palaipsniui, kasdien ilginkite daigų buvimo lauke laiką ir vis drąsiau bei ilgiau pratinkite juos prie atviros saulės. Po geros savaitės daigus jau galima ramiai palikti lauke visai šviesiai dienai, o likus kelioms dienoms iki sodinimo – palikti juos lauke ir nakčiai, žinoma, su sąlyga, kad neprognozuojamos šalnos ir naktinė oro temperatūra stabiliai nenukrenta žemiau 10-12 laipsnių šilumos. Taip pat grūdinimo laikotarpiu reikėtų šiek tiek sumažinti reguliarų laistymą – tai natūraliai skatina šaknų sistemos plėtimąsi ieškant drėgmės ir daro patį augalo stiebą kur kas tvirtesnį. Tinkamai užgrūdinti daigai vizualiai išsiskiria sodresne, tamsesne žalia lapų spalva, trumpesniais tarpubambliais, storu bei tvirtu stiebu ir matomu melsvu arba purpuriniu atspalviu stiebo pačioje apačioje.
Sodinimo atvirame lauke technika ir atstumai
Pats sodinimo procesas atvirame lauke reikalauja didelio sodininko atidumo ir kruopštumo. Geriausias metas atlikti šį darbą – apniukusi, oblausta diena arba vėlyva, rami popietė, kai saulė jau nėra tokia aktyvi ir kaitri. Tokiu metu pasodinti daigai kur kas lengviau prisitaikys prie visiškai naujos aplinkos per vėsią naktį ir nepatirs staigaus drėgmės trūkumo šoko. Prieš pradedant sodinti žemėn, daigus vazonėliuose ar kasetėse būtina labai gausiai palaistyti. Taip sudrėkintas žemės gumbulas kur kas lengviau ir vientisiau išsiims iš indo, nepažeidžiant smulkių, gyvybiškai svarbių šaknelių.
Pomidorų sodinimo atstumai tiesiogiai priklauso nuo jūsų pasirinktos veislės suaugusio augalo aukščio ir jo krūmijimosi (šakojimosi) savybių. Per daug tankus sodinimas yra viena didžiausių ir skaudžiausių klaidų auginant lauke, nes blogai vėdinami, vienas į kitą besitrinantys augalai po lietaus ilgai išlieka drėgni ir taip tampa labai lengvu grobiu naikinančioms grybelinėms ligoms. Čia pateikiamos pagrindinės, patikrintos atstumų gairės sėkmingam augimui:
- Žemaūgės (determinantinės) veislės: Kadangi šie krūmai auga kompaktiškiau, tarp augalų vienoje eilėje palikite maždaug 40-50 cm atstumą, o erdvė tarp pačių eilių turėtų būti apie 60-70 cm.
- Aukštaūgės (indeterminantinės) veislės: Tokiems nuolat augantiems ir besistiebiantiems pomidorams reikia gerokai daugiau erdvės tiek šaknims, tiek lapams. Tarp augalų eilėje palikite mažiausiai 50-60 cm atstumą, o atstumas tarp eilių privalo siekti 80-90 cm.
Sodinimo į dirvą gylis taip pat yra be galo svarbus veiksnys. Skirtingai nei daugelis kitų sodo daržovių, pomidorai evoliucijos eigoje išvystė unikalią savybę išleisti daugybę papildomų šaknų iš bet kurios stiebo dalies, kuri liečiasi su drėgna žeme. Būtent todėl daigus atvirame lauke rekomenduojama sodinti pastebimai giliau, nei jie iki tol augo savo vazonėlyje. Geriausia praktika – pomidorą įleisti į žemę taip giliai, kad dirva siektų pirmuosius tikruosius lapelius (skilčialapius prieš tai atsargiai nugnybus). Jei jūsų daigai ant palangės labai ištįso ir tapo ploni, juos idealiausia sodinti gulsčiai: iškaskite ilgą, maždaug 10-15 cm gylio griovelį, atsargiai paguldykite jame daigą šiek tiek pakeldami patį augalo viršūnę į viršų ir švelniai užberkite stiebą žemėmis. Taip po žeme suformuota galinga ir plati šaknų sistema leis suaugusiam augalui nepalyginamai geriau pasisavinti vandenį ir reikalingas maisto medžiagas, ypač per vasaros sausringus periodus.
Iškart po daigo pasodinimo, kiekvieną krūmelį būtina gausiai, bet atsargiai palaistyti šiltu, saulėje pastovėjusiu vandeniu (jokiu būdu ne lediniu vandeniu tiesiai iš gręžinio ar šulinio). Vanduo padės žemei labai glaudžiai apsupti plonas šaknis ir pašalins po žeme likusius oro tarpus, kurie galėtų džiovinti šaknis. Aukštaūgiams pomidorams jau paties sodinimo metu verta įsmeigti tvirtas atramas (medinius ar metalinius kuolus), prie kurių vėliau rišite stiebus. Įsmeigę atramą vėliau, kai augalas jau bus įsitvirtinęs ir paaugęs, rizikuojate stipriai pažeisti išsišakojusią šaknų sistemą.
Papildoma priežiūra pasodinus: laistymas ir mulčiavimas
Pirmosiomis dienomis po pasodinimo atvirame lauke pomidorų laistyti visiškai nereikia – jiems puikiai pakanka tos drėgmės, kuri buvo suteikta žemei gausiai palaisčius sodinimo metu. Kai augalai sėkmingai prigyja, stiebai sutvirtėja ir prasideda aktyvus naujų lapų augimas, prasideda ir reguliarus augalų laistymas. Lauke augantiems pomidorams kur kas geriau tinka rečiau, bet labai gausiai drėkinti dirvą, nei laistyti po truputį, paviršutiniškai kasdien. Gausus laistymas skatina šaknis skverbtis giliau į žemę. Laistyti būtina griežtai tik po šaknimis, stengiantis jokiu būdu nesušlapinti lapų ir stiebų, nes drėgmė, užsilaikiusi ant lapų, greitai sukuria idealią, palankią terpę įvairioms grybelinėms ligoms atsirasti ir plisti.
Viena pačių efektyviausių agrotechninių praktikų, auginant pomidorus atvirame lauke, yra dirvos paviršiaus mulčiavimas. Kaip kokybišką ir natūralų mulčą galima sėkmingai naudoti šiaudus, nupjautą ir susmulkintą vejos žolę (prieš tai ją būtinai šiek tiek apdžiovinus saulėje, kad nepradėtų pūti), neutralizuotas durpes ar net subrendusį kompostą. Storas (5-10 cm) mulčo sluoksnis atlieka kelias labai svarbias funkcijas: jis puikiai sulaiko drėgmę gilesniuose dirvos sluoksniuose, todėl laistyti reikės kur kas rečiau; fiziniu barjeru neleidžia dygti ir augti piktžolėms, atimančioms maistą iš daržovių; patikimai apsaugo šaknis nuo pavojingo perkaitimo itin karštomis vasaros dienomis ir, atvirkščiai, išlaiko sukauptą šilumą vėsiomis rudenėjančiomis naktimis. Be viso to, lėtai irstantis organinis mulčias nuolat papildomai maitina augalus natūraliomis medžiagomis ir vizualiai bei fiziškai gerina bendrą dirvos struktūrą.
Veislės pasirinkimas Lietuvos klimatui
Reikia suprasti, kad toli gražu ne kiekviena, net ir pati gražiausia pomidorų veislė iš sėklų katalogo tinka auginti atvirame lauke specifinėmis Lietuvos klimato sąlygomis. Mūsų vasaros gali būti neprognozuojamos: kartais trumpos, labai lietingos, debesuotos ir vėsios, todėl sodinimui į lauką reikėtų atsakingai rinktis tik ankstyvas arba, blogiausiu atveju, vidutinio ankstyvumo veisles. Šios veislės pasižymi trumpesniu vegetacijos periodu ir spėja užmegzti bei pilnai sunokinti didžiąją dalį derliaus dar iki rudens drėgmės ir pirmųjų rugsėjo šalnų pasirodymo. Taip pat labai svarbu skaitant aprašymus atkreipti dėmesį į veislės genetinį atsparumą ligoms, o ypač fitoftorozei (marui), kuris atvirame lauke yra nuolatinis ir labai dažnas svečias jau rugpjūčio mėnesį.
Auginimui be pastogės idealiai tinka žemaūgės (vadinamosios determinantinės) veislės, nes jos dažniausiai greičiau pereina į generatyvinę fazę, greičiau subręsta ir jas yra nepalyginamai lengviau apsaugoti nuo kaprizingo oro (esant skubiam reikalui – greitai uždengti agroplėvele ar paprastu polietilenu ant lankų). Jos taip pat visiškai nereikalauja dažno, kasdienio rišimo, nuolatinio pažastų skabymo ar sudėtingo formavimo, kas labai palengvina priežiūrą. Populiarios ir laiko patikrintos atvirame grunte yra šiuolaikinės hibridinės veislės. Nors kai kas jas vertina skeptiškai, hibridai dažniausiai pasižymi labai stipriu imunitetu, išskirtiniu atsparumu dideliems temperatūrų svyravimams bei garantuoja gausų derlių net ir esant labai nepalankioms, šaltoms vasaroms. Prieš perkant sėklas, visada atidžiai perskaitykite sėklų gamintojo rekomendacijas nugarėlėje – ant pakuotės paprastai labai aiškiai nurodoma, ar konkreti veislė yra geriau pritaikyta auginti tik po priedanga (šiltnamyje), ar puikiai jausis ir atvirame lauke.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galima pomidorus sodinti lauke, jei po kelių dienų dar praneša nedideles šalnas?
Ne, jokiu būdu atvirame lauke pomidorų sodinti nerekomenduojama, kol neatšyla orai ir visiškai nepraeina pavasarinių šalnų pavojus. Jei visgi paskubėjote ir jau pasodinote, o meteorologai staiga pakeitė savo prognozę į blogąją pusę ir praneša šalnas, augalus būtina nedelsiant ir labai kruopščiai dengti. Naudokite storą agroplėvelę (geriausia dengti keliais sluoksniais), mažesnius daigus galima apvožti nupjautais dideliais 5 litrų plastikiniais buteliais arba statyti virš eilių lankus ir tiesti polietileno plėvelę nakčiai, paliekant oro tarpą.
Ką daryti, jei turguje nupirkti arba namuose užauginti daigai yra labai išstypę ir ištįsę?
Labai ištįsusius, plonus daigus išgelbėti ir sėkmingai auginti tikrai galima, pasitelkiant specialią, gilaus sodinimo techniką. Sodinimo metu reikia aštriomis žirklėmis nukirpti visus apatinius lapelius, paliekant tik sveiką, viršutinę lapų skrotelę, ir sodinti augalą gulsčiai, iš anksto iškastame ilgame žemės griovelyje, užberiant ilgą stiebą žemėmis. Iš požeminės, užkaste stiebo dalies gana greitai išaugs stiprios, naujos papildomos šaknys, kurios dar labiau sustiprins augalą ir ateityje gerokai padidins būsimą pomidorų derlių.
Kaip dažnai reikia tręšti atvirame lauke augančius pomidorus ir kokias trąšas rinktis?
Atvirame grunte augančius pomidorus rekomenduojama papildomai tręšti maždaug 3-4 kartus per visą aktyvų sezoną. Pirmasis, startinis tręšimas atliekamas praėjus 10-14 dienų po pasodinimo lauke, kai daigai galutinai prigyja ir pradeda leisti naujus lapus (šiuo metu naudojamos azoto turinčios trąšos žaliosios masės augimui skatinti). Vėliau pomidorai tręšiami žydėjimo ir masiško vaisių mezgimo metu, tam griežtai pasirenkant tik kalio ir fosforo turinčias trąšas, o azoto kiekį sumažinant iki minimumo. Galima drąsiai naudoti tiek natūralias organines (raugintas dilgėlių ar piktžolių žoles, medžio pelenų užpilą), tiek ir subalansuotas kompleksines mineralines trąšas, specialiai pritaikytas būtent pomidorų ar daržovių auginimui.
Kodėl lauke augančių, iš pažiūros sveikų pomidorų lapai staiga pradeda suktis į vamzdelį?
Pomidorų lapų sukimasis gali atsirasti dėl kelių labai skirtingų priežasčių: pernelyg didelių temperatūrų skirtumų tarp karštos dienos ir šaltos nakties, stipraus drėgmės trūkumo šaknų zonoje, per didelio, sekinančio saulės aktyvumo vidurdienį arba netinkamo, nesaikingo tręšimo (pavyzdžiui, esant drastiškam per didelio azoto kiekiui dirvoje). Jei lapai sukasi į viršų išilgai pagrindinės gyslos dažniausiai dieną dėl karščio, tai yra visiškai natūrali ir nepavojinga augalo savisaugos reakcija, kuria siekiama sumažinti saulės apšviečiamą ir išgarinamo vandens lapo plotą. Tokiu atveju tiesiog užtikrinkite reguliarų, gilų šaknų laistymą ir būtinai naudokite storą mulčą dirvos vėsinimui.
Ligos ir kenkėjai atvirame grunte
Augindami pomidorus po atviru dangumi ir neapsaugoti stiklo ar plėvelės, sodininkai visiškai neišvengiamai susiduria su kur kas didesne įvairių augalų ligų rizika. Drėgnos Lietuvos vasaros, dažni ir gausūs lietūs bei vėstančios, rasotos naktys antroje vasaros pusėje sukuria tiesiog tobulą, drėgną mikroklimatą pražūtingų grybelinių infekcijų plitimui. Iš anksto pažinoti savo potencialius priešus sode yra absoliučiai būtina sąlyga, norint apsaugoti augalus ir išsaugoti ilgai lauktą, sunkiai augintą derlių iki pat rudens.
Pats pavojingiausias ir agresyviausias atviro grunto pomidorų priešas mūsų platumose neabejotinai yra fitoftorozė (liaudyje žinoma tiesiog kaip pomidorų maras). Ši greitai plintanti liga vizualiai prasideda nuo netaisyklingų, tamsių, pilkšvai rudų, vandeningų dėmių ant apatinių ir vidurinių lapų, kurios labai greitai plečiasi, apima stiebus ir galiausiai tragiškai pažeidžia pačius nokstančius vaisius. Vaisiai staiga pasidengia kietomis, nelygiomis rudomis dėmėmis, pradeda pūti ir tampa visiškai netinkami jokiam vartojimui. Maro profilaktika privalo prasidėti dar gerokai prieš pačiai ligai pasirodant ir tapti matoma. Norint jos išvengti ar bent sušvelninti pasekmes, būtina sodinti pomidorus tinkamu atstumu (užtikrinant vėdinimą), reguliariai atlikti apatinių lapų, besiliečiančių su žeme, genėjimą, kad pagerėtų oro cirkuliacija po krūmu, ir griežtai vengti bet kokio laistymo iš viršaus tiesiai ant lapų. Profilaktiškai, dar iki ligos protrūkio, arba pastebėjus pačius pirmuosius, menkiausius ligos požymius, daugelis sėkmingai naudoja vario turinčius preparatus (pavyzdžiui, Bordo skystį) ar modernius biologinius, aplinkai draugiškus fungicidus.
Kita gana dažna, apmaudi problema atvirame lauke – viršūninis pomidorų puvinys. Tai jokiu būdu nėra užkrečiama infekcinė liga, o greičiau stiprus fiziologinis paties augalo mitybos sutrikimas, kylantis dėl ūmaus kalcio trūkumo ląstelėse vaisiaus formavimosi metu. Šis maistinių medžiagų trūkumas dažniausiai pasireiškia sausringais ir karštais vasaros periodais, kai dėl elementaraus drėgmės stygiaus žemėje augalo šaknys tiesiog fiziškai negali pasisavinti ir pernešti kalcio iš dirvos į augančius vaisius. To pasekmė – ant besiformuojančių vaisių viršūnių (vaisių apačioje) atsiranda tamsios, įdubusios, sausos rudos ar juodos dėmės. Prevencijai kritiškai svarbus yra tolygus, pastovus drėgmės lygio palaikymas žemėje jį gausiai mulčiuojant bei, reikalui esant, greitas papildomas purškimas kalcio salietros tirpalu tiesiai per lapus paties aktyviausio vaisių mezgimo metu.
Iš dažniausiai sutinkamų kenkėjų atvirame lauke pomidorus neretai gali atakuoti įkyrūs amarai, iš bulvių laukų atskrendantys kolorado vabalai bei įvairūs lapus ar net vaisius graužiantys vikšrai. Amarai dažniausiai didelėmis kolonijomis kaupiasi minkštų jaunų lapelių apatinėse pusėse bei ant žiedynų, kur godžiai siurbia augalo sultis, taip jį alindami, ir tuo pačiu platina pavojingas virusines ligas. Nuo jų pirminėse stadijose labai neblogai gali padėti gausus purškimas kalio muilo (žaliuoju muilu) tirpalu arba aitriomis česnakų bei pelynų ištraukomis. Kolorado vabalai ir ypač jų lervos su dideliu apetitu graužia pomidorų lapus – jie dažniausiai atkeliauja iš netoliese esančių bulvių laukų, ypač jei pomidorai neapdairiai pasodinti per arti. Nedidelius jų, o taip pat ir atsitiktinių vikšrų, kiekius darže galima gana lengvai surinkti rankomis kasdienių apžiūrų metu, o kenkėjams itin stipriai ir masiškai išplitus – tenka naudoti atitinkamus, registruotus insekticidus. Atidus, kruopštus ir kasdienis augalų apžiūrėjimas ir laiku imtasi apsaugos veiksmų visada garantuoja, kad netikėti kenkėjai nepadarys jokios apčiuopiamos žalos jūsų su meile bei dideliu darbu puoselėjamiems augalams atvirame lauke.
