Kernavės archeologinė vietovė, įsikūrusi Neries upės slėnyje netoli Širvintos, – tai vienas svarbiausių baltų civilizacijos palikimų, saugantis žmonių gyvenimo pėdsakus nuo paskutinio ledynmečio iki viduramžių. 2004 m. Kernavė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, kaip išskirtinis kultūrinis kraštovaizdis, atskleidžiantis per 10 000 metų besitęsiantį žmogaus ir gamtos dialogą.
Piliakalniai – natūralūs gynybiniai bokštai
Kernavėje yra penki pagrindiniai piliakalniai – Lizdeikos, Karališkojo Mindaugo sostas, Aukuro, Pilies ir Kriveikiškių piliakalniai, sudarantys tvirtovės sistemą Pajautos ir Neries upių santakoje. Aukščiausias iš jų siekia apie 36 m virš slėnio lygio – toks reljefas nuo seno skatino vietovės strateginę svarbą. Piliakalniai funkcionavo ne tik kaip gynybiniai postai, bet ir religiniai bei viešieji susirinkimų centrai, kur vykdavo apeigos ir biržos.
Įsitvirtinimai ir gyvenvietės istorija
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Kernavė buvo ankstyvoji Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sostinė – būtent čia 1253 m. Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi. Iš archeologinių kasinėjimų žinoma, kad iki viduramžių čia veikė gyvenvietės, dvarvietės, dirbtuvių ir prekyvietė – rastos kalkės, keraminiai indai, metaliniai įrankiai bei monetos patvirtina aktyvius rytų–vakarų prekybos ryšius.
Požeminės istorijos: kapinynai ir ritualai
Neries slėnio pakraštyje archeologai atrado senųjų baltų kapinynus, datuojamus I tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Ilgi piltuvėliais iškastų laidojimo įdubų eilučių rikiuotės, lydimos papuošalų, ginklų ir indų, atskleidžia sudėtingas ritualų tradicijas – ypač įdomūs griaustinio akmens altoriai, skirti žemdirbystės deivei, ir riterių laikų kariuomenės palaidojimo atributai.
Archeologiniai atradimai ir kasinėjimų fazės
Pirmosios archeologinės ekspedicijos Kernavėje prasidėjo 1859 m., bet reikšmingesni tyrimai – 1979–1983 m. ir 1990–2000 m. – atskleidė keraminius dirbinius, geležies lydymo krosnis ir medinių statinių liekanas. Ypač vertingi radiniai – kalkakmenio skliautai ir metalo papuošalai su zoomorfiniais motyvais, rodančiais baltų gyvulininkystės kultūrą.
Kultūrinis kraštovaizdis ir buvusių gyvenviečių liekanos
Apylinkės – tai ne tik piliakalniai, bet ir senųjų kaimų vietos bei upių krantų terasa, iš kurios matosi priešistoriniai žemės kultūros takai. Šiandien pažintinis takas veda pro visas svarbiausias Kernavės erdves: nuo archeologinių atradimų aikštelės iki padangų – upės lygio nuleistų terasų, kuriose buvo statomos plaukiojančios įrangos dirbtuvės.
Kernavės kultūrinis atgimimas
Nuo 1967 m. čia rengiamas tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“, kuriame dalyviai atkartoja senovės amatų ir kovos technikas. Liepos 6 d., Mindaugo karūnavimo dieną, Kernavėje vyksta viduramžių mugės, kaupiamos karybos rekonstrukcijos ir folkloro pasirodymai, primenantys apie tą laikotarpį, kai Kernavė buvo valstybės širdis.
Saugomo rezervato reikšmė šiandien
1989 m. įsteigus Valstybinį Kernavės kultūrinį rezervatą, imta aktyviai puoselėti kraštovaizdį – atstatyti takai, restauruoti piliakalniai, įrengti stoginės pastogės ir ekspozicijos po atviru dangumi. Šiuo metu Kernavės lankytojų centras siūlo virtualias turų programėles, edukacines dirbtuves ir gidų paslaugas, supažindinančias su baltų civilizacijos paveldu.
Išvados – baltų civilizacijos šerdis
Kernavės archeologinė vietovė – tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Baltijos regiono istorijos šerdis. Penki antikos ir viduramžių piliakalniai, gausūs laidojimo paminklai ir archeologiniai radiniai atskleidžia ištisą baltų gentis siejančią kultūrą. Kernavė primena, kad mes esame tiktai dar vienoji grandis ilgame žmonijos grandiniame – ir ši vieta kviečia mus stabtelėti, paklausyti senovės tylos šnabždesių ir branginti mūsų protėvių palikimą.
